"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Žvaigždėtas Hiperborėjos akmuo

Tekstas: Alvydas Barzdėnas

Žygio nuotraukos: visų dalyvių

Vėl Šiaurė. Mano nauji bendražygiai – Jovita, Evelina ir Marijus turi tik dvi savaites atostogų, tad žygiui pasirinkom Chibinų kalnų masyvą Kolos pusiasalyje. Tiksliau, mineralais ir gražia gamta garsėjantį Tuljoko upės baseiną. Na ir pats Tuljokas žadėjo nors ir trumpą, bet sportišką vandens maršrutą. Jo aukštupiu, atrodo, dar niekas nebandė plaukti.

Vakare išlipę iš traukinio Apatitų stotyje per kelias minutes susirandam mašiną link Kirovo rūdyno kalnų papėdėje, iš kur galima per Vortkeuaiv perėją persiristi į Tuljoko aukštupį. Per rūdyno teritoriją praeiti draudžiama, tačiau apsaugos viršininkas mums parodo kelią palei rūdyno tvorą iki kalno šlaito. Toliau einant tarp šlaito ir atidirbtos kasyklų uolienos sankaupų – "otvalų" galima judėti į perėjos pusę.

Krūmuose palei šlaitą persirengiam, išpjaunu merginoms šermukšnines lazdas (ne nuo piktų Šiaurės dvasių apsiginti, bet pasiremti einant su dideliu svoriu), pasisemiam iš upelio vandens ir pajudam aukštyn. Krūmai greitai pasibaigia, kairėje kalno šlaito nuobirynai, dešinėje "otvalai". Jau pirmo poilsio metu randu ryškiai raudoną eudialito gabalą. "Otvale" turėtų būti ir daugiau, tačiau kol kas akmenų neimam – kuprinės sunkios ir visas žygis prieš akis.

Nors rugpjūčio vidurys, Chibinuose dar pavasaris – ant retų karklų krūmelių kačiukai, žydi šalpusniai. Ir agresyvūs uodai puola, nors aplink beveik vieni akmenys. Mano bendražygiai, ypač merginos, atrodo, pirmą kartą eina nuobirynais išilgai stataus šlaito, todėl sekasi nelengvai. Oras kol kas palankus, tačiau ties ketera vaikšto tamsūs debesys ir gerai būtų, persivertus per perėją, apsistoti kitoje pusėje kiek galima žemiau, kur mažiau lietaus ir vėjo.

Po keturių valandų nelengvo ėjimo lygiai vidurnaktį pasiekiam perėją. Palikęs draugus pailsėti subėgiojau lėkštu šlaitu žemyn į Tuljoko pusę. Vietos stovyklai neblogos: samanotos aikštelės palapinei, nuo keteros kriokliukais krenta upelis, pripildydamas mažą ežeriuką snieguotais krantais. Malkų dar nėra, bet pirmai nakvynei apseisim ir be jų. Antrą valandą po vidurnakčio, švelniai poliarinės nakties prieblandai pradėjus sklaidytis, sulendam į palapinę.

Ryte pažadina uraganinis vėjas su lietumi. Geriau ištampę palapinės tentą, gulinėjame beveik iki pietų. Galų gale neiškentęs suvaikštau į ežeriuką nuplauti kelionės prakaito. Užkandame chalvos palapinėje, užgerdami upelio vandeniu. Lietus ir vėjas po truputį rimsta. Ištaikę trumpą prošvaistę danguje skubiai pakuojamės daiktus ir pajudame žemyn link Tuljoko. Žemiau vėjas silpnesnis, lietus jau nebepila ištisai, o užeina trumpais šuorais, protarpiais švysteli saulė. Ten, kur iš mūsų ežeriuko tekantis upelis kanjonu įgarma į Tuljoką, tarp kreivų berželių ir poros nuskurusių eglučių randame seną laužavietę ir net porą beržo žieve pridengtų koncervų dėžučių su rašteliu, kad galima naudotis.

Ties mūsų stovykla subėga dvi Tuljoko atšakos. Einant palei kairiąją aukštyn už poros kilometrų turėtų būti kalnagūbrio atšaka vadinama Gysline, o jos šlaite įdomių kolekcinių mineralų. Tad kitos dienos rytą Jovita pasilieka saugoti stovyklos nuo meškų ir atsitiktinių dvikojų, o mes trise, perbridę abi upės atšakas, senu takeliu išeiname link Gyslinės atšakos. Kalnagūbrio šlaitas beveik tiesus, ir kaip tą atšaką surasti, neįsivaizduojame. Padeda už poros kilometrų aptikta sena laužavietė su uolienų nuolaužomis aplinkui ir panaudotu elektriniu sprogmenų detonatoriumi. Pasuku smulkiu nuobirynu į viršų ir kur–nekur pastebiu geltonas astrofilito žvaigždutes baltame lauko špate.

Astrofilitas – sudėtingas grandininis mangano – geležies silikatas, turintis savo sudėtyje bario, magnio, cirkonio ir niobio oksidų. Tiksli formulė nenustatyta. Sutinkamas šarminėse intruzinėse magminėse uolienose. Gana retas. Randamas Langezund fiorde Norvergijoje, Grenlandijoje, Kolorado valstijoje JAV, Burpalos kalnagūbryje Užbaikalėje ir Inaglos masyve Jakutijoje. Tačiau didesniais kiekiais aptinkamas tik čia – Kolos pusiasalyje, Chibinuose.

Senieji Kolos gyventojai – samiai (lapiai) astrofilitą laiko šventu prieš juos čia gyvenusios skraidančių milžinų rasės akmeniu. Ryčiau, už Umbos ežero esančiame Lovozero masyve iki šiol galima aptikti uolose iškaltų piešinių su kažkokių balionų pagalba skraidančiais žmonėmis. Senovės Graikijos mokslininko Platono raštuose minima šiaurėje esanti šalis Hiperborėja (lietuviškai – "už šiaurės vėjo"), iš kurios kilę graikų dievai ir protėviai.

Apie protėvynę šiaurėje, kur pusę metų nenusileidžia saulė, daug rašoma ir indų Vedose. Olandų kilmės vokiečių mokslininkas Hermanas Virtas išvystė poliarinės – šiaurinės visos žmonijos kilmės teoriją. Pagal ją, senovėje šiaurėje buvo kontinentas Arktogėja, kur egzistavo aukštos kultūros Hiperborėjos civilizacija. Iš jos kilo monoteistinė religija, prokalbė ir kiti pasaulinės kultūros pradmenys. Prasidėjus apledėjimui hiperborėčiai traukėsi į pietus, kur susimaišė su primityvia pietine rase ir degradavo. Hermanas Virtas – nacių laikais Vokietijoje egzistavusios Ananerbės organizacijos įkūrėjas ir pirmasis vadovas.

Ananerbės tikslas buvo tirti senąją germanų istoriją ir protėvių palikimą. Prieš antrąjį pasaulinį karą ir jo metu vokiečiai rengė karines – mokslines ekspedicijas į Arkties vandenyno rytinę pakrantę ir salas, tikėdamiesi aptikti Hiperborėjos liekanų ir pasinaudoti jos žiniomis ir technologijomis. Dar ir dabar urvuose netoli Murmansko aptinkama antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių amunicija ir apranga, nors tie urvai buvo gerokai į rytus nuo fronto linijos. Kažko panašaus Lovozero kalnuose ieškojo tuoj po revoliucijos bolševikinės Rusijos ekspedicija, vadovaujama Aleksandro Barčenko. Ekpedicija aptiko didžiulius taisyklingos keturkampės formos akmenis, kažkokios kolonos liekanas ir net piramidę. Vėliau, jau 21 a. pradžioje senesnės už Egipto piramidės aptiktos Baltosios jūros salose ir Pripoliariniame Urale. Tačiau daug kas mano, kad visi tie objektai gali būti ir natūralios kilmės. Nustatyti sunku – Hiperborėja turėjo egzistuoti prieš paskutinį ledynmetį, ir jei liko kokie nors jos pėdsakai, tai smarkiai apirę ir panašūs į natūralius gamtos darinius. Nuomonės, kad indoeuropiečių protėvynė buvo Šiaurėje, laikėsi ir indų mokslininkas Tilakas. Ir dabar indai rengia ekspedicijas į Archangelsko sritį, kur nemažai vietovardžių primena sanskrito arba lietuviškus žodžius.

Kylu stačiu sudulėjusiu nuobirynu aukštyn, kur matosi kažkokio urvo anga. Pasirodo, nedidelis urvas atsirado kažkam knisant iš šlaito astrofilitą. Balto mikroklino gabalų su žvaigždėtu astrofilitu čia pilna. Pakviečiu Marijų su Evelina, ir prasikuičiam šlaite porą valandų, kol prisimenam, kad reikia grįžti į stovyklą ir pakeisti Jovitą.

Grįžę randam prikapotą krūvą beržų ir smagiai degantį laužą. Papietaujam, ir palikę stovykloje Marijų, vėl traukiam prie astrofilito. O vakare, liepsnojant šiaurės pusėje dangui, stovykloje vyksta trofėjų atranka ir rūšiavimas. Rytoj ruošiamės eiti žemyn palei Tuljoką link Švininio upelio žiočių. Jei nuo ten užteks vandens plaukimui, palikę laivus ir dalį maisto, kilsim į Švininio ištakas ieškoti didesnių astrofilito gabalų ir mėlyno korundo.

Tuljokas žemiau mūsų stovyklos išplatėjusiame slėnyje skaidosi į daug akmenuotų atšakų. Matosi, kad pavasarį ištvinus upei, beveik visas slėnis užliejamas ir dauguma atšakų susijungia. Nežymus palei upę ėjęs takelis dingsta, einame akmenuotomis salomis, o artėjant prie Švininio upelio žiočių tenka sukti į krantą, kur prasideda gūdus eglynas su uodais ir šviežiomis meškos pėdomis. Tos pėdos rodo lengviausią kelią ir nuveda prie Švininio šiek tiek aukščiau jo žiočių.

Palipus aukštyn palei vieną upelio atšaką miškas darosi retesnis. Slepiame laivus po kerplėša, o maistą – eglėje ir traukiame per beržyną į aukštupį. Netikėtai medžiai pasibaigia ir atsiveria smulkiais akmenimis ir smėliu padengtas kitos Švininio atšakos šlaitas. Einam juo, kol viršuje beveik pasibaigia miškas ir prasideda tundra. Randame gražią meškauogėm ir girtuoklėm apaugusią aikštelę ties paskutiniais berželiais kanjono viršuje ir seną laužavietę. Šalia mėtosi astrofolito gabalai. Jais ir apkrauname laužavietę, nes nuo keteros pučiantis stiprus vėjas trukdo užvirinti puodus. Saulėta diena ir atsivėręs vaizdas į slėnį bei sniego lopais pasidabinusius kalnų šlaitus traukia eiti pirmyn, tad pastatę palapinę ir papietavę išeiname link pirmojo balto lopo kitame upelio šlaite. Ten pagal mano turimas koordinates turėtų būti "Semiochino gysla" – pagrindinė gero astrofilito radimvietė po to kai geologai išeksploatavo gerokai didesnę, esančią šventame samiams Eveslogčoro kalne.

Su geologinių plaktukų pagalba ropščiamės stačiu sniegynu į viršų. Ties jo riba nuobirynas po išsprogdinta uola sužėri geltonai. Belieka išsirinkti ir atsiskelti gražiausius gabalus. Dirbame, kol saulei pasislėpus už keteros, šaltas kalnų vėjas nugena mus atgal į stovyklą. Astrofilito jau turime pakankamai, nelengvos bus kuprinės grįžtant į civilizaciją.

Rytojaus dieną traukiame aukščiau į kalnus, kur netoli keteros turėtų būti tarp šarminių Chibinų uolienų įsiterpęs neištirpęs lavoje senesnių magminės kilmės uolienų blokas – Kukisvumčoro ksenolitas, o jame nebūdingi šarminiams masyvams mineralai, iš kurių labiausiai vilioja mėlynas kolekcinis korundas (skaidri jo atmaina – visiems gerai žinomas brangakmenis – safyras). Ksenolitą pagal mano turimas koordinates randame nesunkiai. Trys seni žvalgomieji grioviai, aprūdiję gelžgaliai. Pirmojo griovio šlaite iš karto pastebiu juodos raginukės ir balto lauko špato uolienoje įaugusius mėlynus korundo kristalus. Deja, tai buvo geriausias mano radinys, vėliau pavyko rasti tik smulkius poros centimetrų uolienos gabaliukus su korundu. Pas draugus irgi ta pati situacija. Tačiau daug kur aptinkame nedidelius rožinio sodalito intarpus baltame mikrokline. Paprastai sodalitas būna mėlynos spalvos, tik Koloje randama rožinė jo atmaina – hakmanitas. Tačiau pastarasis, tuoj atskėlus, ore ima pilkėti ir tik ultravioletinėje šviesoje spindi oranžiniai – rožine spalva. Mūsiškis gi iš Kukisvumčoro šlaito spalvos nekeičia – visą laiką lieka ryškiai rožinis. Tą pastebėjo dar Chibinų astrofilito ir korundo atradėjas geologas Jurijus Lipovskis.

Knaisiojamės ir stuksename plaktukais iki pavakarių, kol pastebime, kad mūsų radiniai baigiasi. Grįždami į stovyklą sutinkame rusų mineralų mėgėjus, ieškančius astrofilito. Nuvedam juos iki Semiochino gyslos, o patys grįžtame į stovyklą.

Paryčiais prasidėjęs įkyriai į palapinę barbenantis lietus trumpam nurimsta. Greitai pusryčiaujame, pakuojamės ir leidžiamės paupio akmenimis link Tuljoko. Pasiekus mišką vėl pradeda lyti. Landžiodami po šlapiom eglių skarom išeiname prie paslėptų daiktų. Kuprinės pasidaro sunkesnės nei žygio pradžioje. Pasiekus Švininio upelio ir Tuljoko santaką atrodo, kad vandens plaukimui užteks. Gal dar lietus pridės. Pučiame laivus, pakuojamės. Didesnį plaukiojimo patyrimą Lietuvoje įgiję Marijus ir Jovita plauks kajakais: Marijus "Eridanu", Jovita – "Edelveisu". Mes su Evelina sėdame ant lengvo "Mustang" tipo katamarano. Upės kritimas viršija 40 m/km, srovė stipri, tačiau vandens nedaug, katamaranu vos praplaukiame. Netrukus upė pradeda skaidytis į sraunias, medžiais užvirtusias protakas. Kai kurios iš jų pavojingos, tenka žvalgyti ir apsitempti krantu. Katamarano dugnas pagamintas iš naujos labai lengvos medžiagos, kuri išbandyta tik Lietuvoje, tad neaišku, ar atlaikys sunkiomis kuprinėmis pakrauto laivo tampymą per aštrius pakrantės akmenis ir šakas. Tačiau, kaip pastebime vakare, ant medžiagos – jokių žymių.

Pagaliau upė susirenka i vieną vagą, o ir kritimas truputi sumažėja. Katamaranas jau lengvai lekia rėvomis, o iš paskos, laikydami saugią distanciją, kajakai. Staiga atsisukę pastebime, kad Marijus atsitrenkia galva į virš upės palinkusią šaką ir verčiasi. Stojame, pasiruošę gaudyti, tačiau laivelį ir irklą pats Marijus išvelka į krantą. Prie jo atskuba iš paskos plaukusi Jovita. Abu kažko ieško vandenyje, Marijus vos ne nardydamas. Brendu aukštyn pas juos stebėdamas srovę – gal atneš kokį daiktą, tačiau nieko nepastebiu. Paaiškėja,kad nuskendo Marijui ant galvos pritvirtinta filmavimo kamera, ir Marijus beviltiškai bando ją surasti. O toje vietoje palei krantą stipri srovė, medžių kamienai po vandeniu, ir gylio gal pusantro metro. Jovita siūlo stoti ir kurti laužą, nes Marijus jau pamėlęs nuo šalčio. Gerai, kad priekyje, kur prišvartuotas katamaranas, ant aukšto kranto jau auga tikras miškas, ir čia pat guli sausa pušis. Kuriame didelį laužą, įtaisome karteles džiovinimuisi, o Marijus vis dar lindi vandenyje. Pagaliau atplaukia, nieko neradęs – upė atsiėmė savo duoklę. Per šį pusdienį nuplaukėm 3,5 km.

Toliau Tuljoko nuolydis sumažėja net iki 6 m/km, aplink pelkėtas miškas, tad iki stambaus kairiojo intako Kaskasniunjoko plaukiame ramiai, net šiek tiek nuobodžiai. Įtekėjus Kaskasniunjokui vandens pusantro karto padaugėja, o netrukus ima didėti ir upės kritimas. Vagoje – dideli akmenys, manevruoti reikia rimtai, nes kiekvienas prispaudimas gręsia overkiliu. Nespėję laiku išsukti stringam su katamaranu tarp didelio akmens ir kranto. Į mus atlekia Jovita, trenkiasi į katamaraną ir verčiasi. O katamaraną pagauna srovė. Stojam žemiau, pasiruošę gelbėti, bet atrodo, viskas tvarkoj – Jovita pati išlenda su kajaku ir irklu į krantą. Pareiškia, kad persirengti nereikia. Plaukiam toliau. Nuolydis dar didėja. Jovita pakimba su kajaku ant akmens, ilgai sėdi, paskui prisivijus mus pareiškia, kad jai baisu. Nelabai suprantu, ar tikrai, ar apsimeta. Nors dar ankstoka, vėl stojam ant aukšto, pilno sausų malkų skardžio, džiovinamės. Gerai, kad šiandien nelyja.

Kitą dieną priekyje laukia dar sudėtingesnė upės atkarpa. Iš vakaro Evelina su Jovita buvo sutarę keistis vietomis laivuose – po overkilio Jovita norėjo plaukti su manim ant katamarano. Vis dėlto matydamas priekyje slalomą stiprioje srovėje tarp didelių akmenų įkalbu didesnį patyrimą turinčią Jovitą vėl sėsti į kajaką. Ir visai sklandžiai pralekiame sudėtingiausią Tuljoko ruožą, o po to upė po truputi rimsta. Atsiranda gilios duobės, jose matosi dideli kiršliai. Praplaukus keletą tokių žuvingų vietų, nutariame, kad laikas užmesti spiningą, nes netoli jau ir upės žiotys, o didžiuliame Umbos ežere be tinklo kažin ar ką sužvejosi.

Marijus susimontuoja spiningą ir jau antru metimu išvelka netoli kilogramo sveriantį kiršlį, ketvirtu dar vieną, mažesnį. Po to kimba rečiau. Kai ant kranto atsiduria keturi kiršliai, nusprendžiame, kad mums užteks.

Lyja. Plaukiame iki žiočių. Čia įkurta poilsio bazė su malūnsparnio aikštele, kaip paaiškina jos sargas, rimtiems Maskvos veikėjams. Bazės teritorijoj apsistoti draudžiama, tad įsikuriame nuošaliau ant Tuljoko kranto jaukioje aikštelėje po eglėmis. Dalį žuvies kepame virš laužo, dalį užsūdome. Keptą per pietus vos sugebame suvalgyti.

Lietus rimsta. Susivynioję laivus slepiame juos ir dalį maisto po kerplėša ir išeiname apleistu miško keliu link pietuose stūksančio Niorkpachko kalno. Pietiniam jo šlaite – stambi eudialito radimvietė. Reikėtų mūsų trofėjus papildyti šiuo mineralu.

Kelias aukštomis stačiomis pakopomis eina mišku, paskui užkilęs į tundrą vingiuoja lėkšta kalnagūbrio atšakos ketera. Stojame nakvynei samanotam šlaite, kur dar galima iš nedidelių krūmų salelių prisilaužyti sausų beržų šakelių laužui, o už trejeto šimtų metrų upelio ištakose pasisemti vandens. Slėnyje žemiau mūsų plaukia debesų siena, dengdama rausvą saulėlydį.

Paryčiais kaip įprasta pradeda lyti. Užkandame marinuoto kiršlio ir ištaikę pertrauką tarp lietaus šuorų, susiruošiame eiti. Aš siūlau pagalvoti ar verta lipti į Niorkpachką, nes galime nespėti laiku grįžti į darbą. Ypač jei plaukti Umbos ežeru trukdys vėjas. Tačiau bendražygiai, ypač Jovita, nusiteikę greitai subėgioti į kitą kalno pusę ir dar šiandien sugrįžti prie Tuljoko. Ir ji buvo teisi. Palikę dalį daiktų nakvynės vietoje pasukame aukštyn link Niorkpachko viršūnės. Mus lydi stiprūs vėjo šuorai su lietumi.

Prieš viršūnę šlaitas gerokai pastatėja, tačiau senos visureigių vėžės kyla aukštyn, persirita per keterą šalia viršūnės ir nuvingiuoja į pietus link tolumoje matomų kasyklų. Persiritame ir mes. Išsisklaidę pietiniame šlaite ieškome eudialito.

Pradžioj atrodo, kad jo čia nėra. Pagaliau šalia visureigio vėžiu aptinkame nemažus su žaliu egirinu suaugusius gabalus. Tačiau spalva neryški, rudai bordinė. Kokybiško, tinkamo kolekcijoms ar dirbiniams, nesimato. Paimame po gabaliuką atsiminimui ir greitom užkandę, skubame atgal. Žemyn einasi lengviau. Ir oras pagerėja – švysčioja pro debesis saulutė, nors vėjas nerimsta. Iš pakeliui rastų lentgalių nakvynės vietoje kuriame laužą, verdame arbatą ir pasistiprinę leidžiamės toliau link paliktų laivų prie Tuljoko žiočių. Vakarop juos pasiekiame. Rytoj laukia Umbos ežeras.

Išlindus iš už Tuljoko žiotis dengiančio iškyšulio į atvirą vandenį plaukimą, ypač katamaranui, apsunkina šoninis vėjas. Laivas slysta nuo bangos ir daugiau reikia dirbti vienu irklu. Vis dėlto pirmus 5 km nuplaukiam per valandą su trupučiu. Pailsėję kertame sekančią įlanką. Vėjas pasisuka iš priekio, pučia nestipriai ir plaukti pasidaro lengviau. Kajakai, aišku, išsiveržia toli į priekį, po valandos plaukimo Marijus dingsta horizonte, o Jovita vos matyti. Pietaujame suradę krante didelę tekšių pievelę.

Vakarop priplaukiame upelio, palei kurį mums reikia išeiti į Koašvos kelią, žiotis. Labai graži aikštelė miške ant smėlėto kranto stovyklai, toliau prasideda užpelkėjęs miškas. Kai rytojaus dieną į jį įlendame su sunkiomis kuprinėmis, suprantame, kad 10 km iki kelio per dieną niekaip nenueisime. Pastoviai sukinėjamės ant klampynių, beveik semdami batus, žliaugia prakaitas, puola uodai. Ilsimės kas pusvalandį. Einame naudodamiesi briedžių takais – jie rodo geresnį kelią per pelkes. Aptinkame du netoli vienas šalia kito gulinčius briedžio ragus. Rusvi, dar nepabalę ir neapgraužti. Juos pasiima Evelina ir Marijus, nors neaišku, kaip pavyks pravežti per sieną. Ir iš pelkės reikia išlysti su dar labiau pasunkėjusiom kuprinėm.

Tačiau vos pradėjus eiti netikėtai pro medžius pasimato kažkokie pastatai, kelio pylimas. Išeinam į naujai įrengto rūdyno teritoriją. Po keliolikos minučių prisistato apsauga ir visai maloniai pabendravus, išveža mus savo mašina iki asfalto einančio link Koašvos. Dar penketą kilometrų mušam padus į asfaltą, paskui skambinam vežėjui, kurio paslaugomis naudojomės žygio pradžioje. Po poros valandų mes Apatitų geležinkelio stotyje. Be problemų gauname bilietus rytdienai į Sankt–Peterburgą ir toliau į Rygą.

Belieka susirasti vietą nakvynei. Krūmai šalia geležinkelio, kur prieš dvejus metus su Mindaugu nakvojom, apsemti ištvinusių griovių vandeniu, ir tvora nauja atsirado. Merginos pasiūlo pasiprašyti pas netoliese esančio namo šeimininkus pasistatyti palapinę ant žolytės kieme. Tačiau šeimininkas vietoj to įkalba mus nakvoti pas juos name – pirmas aukštas laisvas. Šeimininkai, kiek suprantame vadovauja kažkokiai religinei bendruomenei. Ir nors augina 9 vaikus, gyvenimu nesiskundžia, nors valdžią keikia. Pasiūlo išsimaudyti duše, paruošia vakarienę, o ryte ir pusryčius. Nuo siūlomų pinigų griežtai atsisako. Ir dar ryte su savo autobusiuku surengia mums ekskursiją po miestą, po to nuveža į stotį.


Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika